|
|
Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčia
1872 m. J. Katelei atvykus Panemunėlio bažnytkaimis buvo
Novoaleksandrovsko apskrities valsčius ir atrodė kaip nykus užkampis:
kelios davatkėlių trobelės, parduotuvėlė, pradinė mokykla, medinė
bažnytėlė, klebonija, karčiama, valsčiaus valdyba, arklių pašto namas,
o kitapus Nemunėlio dvaro pastatai.
Senoji bažnytėlė, pastatyta 1792 m., jau buvo apipuvusi ir per ankšta.
Todėl naujasis parapijos šeimininkas, pirmiausia pastatęs ūkinius
pastatus ir kleboniją, ėmė rūpintis naujos bažnyčios statyba: 1894 m.
Rygos inžinierius F. Vyganovskis paruošė projektą, 1897 m. Kauno
gubernatorius patvirtino. O jeigu jau gavo iš rusų valdžios leidimą
statyti naują bažnyčią (tais laikais tai padaryti buvo labai sunku),
tai statė didelę ir erdvę. Aukšta ir didelė bažnyčia jau iš tolo
atvažiuojantiems turėjo paliudyti parapijos gyvastingumą.
Mūrinės bažnyčios statybos numatyta kaina 3500 aukso rublių. Tokia
kaina mažai parapijai (apie keturis tūkstančius gyventojų) buvo didelė
ir sunkia našta gulė ant senstančio klebono ir parapijiečių pečių.
Užtat nauji Dievo namai turėjo iškilti tokie, kokių neturėjo net kai
kurie didesni bažnytkaimiai ir parapijos.
Statyba rūpinosi komitetas: dvarininkas K. Svienteckis, J. Tūbelis
(ministro pirmininko tėvas), R. Baraišis, J. Bieliūnas, K. Baublys, S.
Adomonis, J. Sokas. 1898 m. Rokiškio klebonas J. Fedaravičius
pašventino
kertinį akmenį ir išmūrytus akmenis. Aktyviausias talkininkas ir
dosniausias rėmėjas buvo Laukupėnų kaimo ūkininkas, bažnyčios statybos
komiteto pirmininkas, Juozas Tūbelis. Jis asmeniškai apmokėjo už pamatų
su dviem eilėm tašytų akmenų klojimo darbus (apie 800 aukso rublių),
vėliau padovanojo bažnyčiai varpą, pavadintą Šv. Juozapo vardu, Šv.
Juozapo statulą, įterptą tarp dviejų bažnyčios bokštų, ir to paties
vardo centrinį altorių. Taip tarsi įamžindamas ir savo vardo, ir savo
gyvenimo globėjišką prasmę.
Mūrinė bažnyčia buvo statoma šalia senosios, kurioje visą statybos
laiką meldėsi parapijiečiai. Paeiliui važiavo kaimų vyrai su savo
arkliais ir vežimais, kasė ir vežė molį plytoms, laukuose rinko ir vežė
akmenis pamatams, o kalkakmenius kalkėms gaminti.
1900 m. Panemunėlio dvarininkas K. Svienteckis nemokamai užleido tris
hektarus žemės moliui kasti Tindžiulių kaime, davė kuro kalkėms ir
plytoms degti. Plytinės darbui vadovavo O. Širvydas. Čia iš rudens
priveždavo molio, kad per žiemą gerai įšaltų ir plytos bei būtų
raudonos ir tvirtos. Pavasarį atšilus molį kojom minkydavo, presuodavo
plytas, jas džiovindavo ir degdavo. Taip pat čia degdavo, smulkindavo
kalkakmenius ir gamindavo kalkes.
1904 m. ėmė kilti bažnyčios sienos. Darbus vykdė
rangovas J. Iliška. Ir
čia darbų buvo per akis, reikėjo vietinių žmonių pagalbos: suvežti
plytas, maišyti skiedinį, viską kelti aukštyn. Netgi vaikus J. Katelė
kvietė į talką: Ateikit, vaikeliai, plytų paduoti meistrams.
Skiediniui minkydavo kalkes, jas maišydavo su kiaušinių baltymais ir
arkliamėšliu, kad skiedinys būtų tvirtesnis. Taigi ūkininkės irgi
turėjo užduotį atnešti sutaupiusios po penkiasdešimt kiaušinių, taip
pat liepta ūkininkams pririnkt arkliamėšlio. Kiekvienas parapijietis
kokiu nors būdu prisidėjo prie statybos: kas darbu, kas lėšomis, kas
atvežė medienos. Vikaras P. Dogelis važinėjo po parapiją ir rinko
pinigus. Taip pat aukojo Amerikoje gyvenę parapijiečiai, aukos buvo
renkamos ir visoje žemaičių vyskupijoje.
Darbais rūpinosi ir juos prižiūrėjo pats J. Katelė, nes nusimanė apie
bažnyčios statybą: įgijo patirties, kai jam klebonaujant Zarasuose buvo
statoma bažnyčia. Tik pasiligojęs nebegalėjo užlipti ant pastolių. Dėl
lėšų stygiaus darbai su pertraukomis tęsėsi trylika metų. Pristigus
pinigų kunigas skolinosi. Todėl mirdamas paliko vien skolas, kurioms
grąžinti neužteko pinigų net išpardavus biblioteką, baldus ir visą
užgyventą turtą. Darbai ypač sulėtėjo jam sunkiai susirgus ir 1908 m.
mirus.
Po jo mirties išorės darbais rūpinosi naujasis klebonas Juozapas
Budrikas, o vidaus kunigas Kazimieras Mockus. Atsisakius rangovui J.
Iliškai tęsti darbus, bokštus, grindis, langus, stogą ir įvairius
apdailos darbus baigė kitas rangovas A. Bandomyras.
Panemunėlio bažnyčia neogotikinis kūrinys: stebina formų grakštumas
ir lengvumas, kylančios, besiveržiančios ir keliančios dvasią į dangų
vertikalios linijos, smailios arkos, gausu bokštelių. Jaukumo bažnyčiai
suteikia šešios medinės klausyklos ir trys mediniai altoriai, išpuošti
vingriais drožiniais ir puikiai derantys prie vertikalių visos
bažnyčios linijų. Didysis altorius su Šv. Juozapo statula centre, Šv.
Petro ir Povilo statulomis šonuose ir Šv. Mergelės Marijos Lurdiškės
statula viršuje, pastatytas parapijiečio J. Tūbelio lėšomis, moterų
pusėj esantis Šv. Martyno altorius Povilo šalčiaus lėšomis (beje, šio
altoriaus Šv. Martyno paveikslas kaip ir vargonai, perkeltas iš
senosios bažnytėlės). Dešinės navos gale esančiam Šv. Antano altoriui
pastatyti visas santaupas paaukojo Marijona Bitininė Didžiajame kare
Amerikos kariuomenėje žuvusio sūnaus atminimui, o pati nusenusi ėjo per
kaimus ubagaudama.
Medinė sakykla irgi puikuojasi išgražinta drožiniais ir šventųjų
evangelistų atvaizdais. Paslaptingos šviesos bažnyčią pripildo kuklūs
vitražai. Kai kuriuos sudėjo pavieniai aukotojai (Izidorius Vaitoška,
Marijona Bimbaitė, Panemunėlio dvaro tarnai), o vieną Martiniškėlių
sodžius. Šie vitražai, kaip ir visa bažnyčia, labai nukentėjo Pirmojo
pasaulinio karo metais, kai tris varpus okupantai išvežė į Rusiją ir
Antrojo pasaulinio karo metais, kai apgriautas bokštas. Beje,
Panemunėlio bažnyčios bokštas išskirtinis, nes tokio dvišakio bokšto
neturi nei viena Lietuvos bažnyčia. Jis simbolizuoja Lietuvos
Lenkijos
uniją.
Bažnyčią pašventino prelatas ir Lietuvos dainius Maironis, artimai
bendravęs su Katele ir mėgęs svečiuotis Panemunėlyje bei čia kurti.
Pašventinimas įvyko 1911 m. gegužės 8 d., o prieš trejus metus J.
Katelė mirė irgi gegužės 8 d. Tai gražus sutapimas ir prasmingas
paliudijimas, jog mirtis bejėgė ištrinti žmogaus paliktus pėdsakus.
Tą pačią dieną, šventinant bažnyčią, tarsi iš naujo prisikėlė
ir dvasios milžinas J. Katelė Panemunėlio žemėje. Ši žemė jam
tapo Pažadėtąja Žeme, kurioje parapijiečių protui apšviesti jis steigė
slaptas mokyklas, o sieloms išganyti statė bažnyčią.
Šv. Juozapo Globos bažnyčia tai panemunėliečių bendro triūso
rezultatas ir jų parapijos žadintojo, dvasinio gyvenimo architekto
Jono Katelės gulbės giesmė, visus apglėbusi Šventosios Dvasios sparnais
ir sujungusi šventai tarnystei artimui ir Dievui.
|