Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčia

1872 m. J. Katelei atvykus Panemunėlio bažnytkaimis buvo Novoaleksandrovsko apskrities valsčius ir atrodė kaip nykus užkampis: kelios davatkėlių trobelės, parduotuvėlė, pradinė mokykla, medinė bažnytėlė, klebonija, karčiama, valsčiaus valdyba, arklių pašto namas, o kitapus Nemunėlio – dvaro pastatai.
Senoji bažnytėlė, pastatyta 1792 m., jau buvo apipuvusi ir per ankšta.
Todėl naujasis parapijos šeimininkas, pirmiausia pastatęs ūkinius pastatus ir kleboniją, ėmė rūpintis naujos bažnyčios statyba: 1894 m. Rygos inžinierius F. Vyganovskis paruošė projektą, 1897 m. Kauno gubernatorius patvirtino. O jeigu jau gavo iš rusų valdžios leidimą statyti naują bažnyčią (tais laikais tai padaryti buvo labai sunku), tai statė didelę ir erdvę. Aukšta ir didelė bažnyčia jau iš tolo atvažiuojantiems turėjo paliudyti parapijos gyvastingumą.
Mūrinės bažnyčios statybos numatyta kaina – 3500 aukso rublių. Tokia kaina mažai parapijai (apie keturis tūkstančius gyventojų) buvo didelė ir sunkia našta gulė ant senstančio klebono ir parapijiečių pečių. Užtat nauji Dievo namai turėjo iškilti tokie, kokių neturėjo net kai kurie didesni bažnytkaimiai ir parapijos.
Statyba rūpinosi komitetas: dvarininkas K. Svienteckis, J. Tūbelis (ministro pirmininko tėvas), R. Baraišis, J. Bieliūnas, K. Baublys, S. Adomonis, J. Sokas. 1898 m. Rokiškio klebonas J. Fedaravičius pašventino kertinį akmenį ir išmūrytus akmenis. Aktyviausias talkininkas ir dosniausias rėmėjas buvo Laukupėnų kaimo ūkininkas, bažnyčios statybos komiteto pirmininkas, Juozas Tūbelis. Jis asmeniškai apmokėjo už pamatų su dviem eilėm tašytų akmenų klojimo darbus (apie 800 aukso rublių), vėliau padovanojo bažnyčiai varpą, pavadintą Šv. Juozapo vardu, Šv. Juozapo statulą, įterptą tarp dviejų bažnyčios bokštų, ir to paties vardo centrinį altorių. Taip tarsi įamžindamas ir savo vardo, ir savo gyvenimo globėjišką prasmę.
Mūrinė bažnyčia buvo statoma šalia senosios, kurioje visą statybos laiką meldėsi parapijiečiai. Paeiliui važiavo kaimų vyrai su savo arkliais ir vežimais, kasė ir vežė molį plytoms, laukuose rinko ir vežė akmenis pamatams, o kalkakmenius – kalkėms gaminti.
1900 m. Panemunėlio dvarininkas K. Svienteckis nemokamai užleido tris hektarus žemės moliui kasti Tindžiulių kaime, davė kuro kalkėms ir plytoms degti. Plytinės darbui vadovavo O. Širvydas. Čia iš rudens priveždavo molio, kad per žiemą gerai įšaltų ir plytos bei būtų raudonos ir tvirtos. Pavasarį atšilus molį kojom minkydavo, presuodavo plytas, jas džiovindavo ir degdavo. Taip pat čia degdavo, smulkindavo kalkakmenius ir gamindavo kalkes.
1904 m. ėmė kilti bažnyčios sienos. Darbus vykdė rangovas J. Iliška. Ir čia darbų buvo per akis, reikėjo vietinių žmonių pagalbos: suvežti plytas, maišyti skiedinį, viską kelti aukštyn. Netgi vaikus J. Katelė kvietė į talką: ”Ateikit, vaikeliai, plytų paduoti meistrams”. Skiediniui minkydavo kalkes, jas maišydavo su kiaušinių baltymais ir arkliamėšliu, kad skiedinys būtų tvirtesnis. Taigi ūkininkės irgi turėjo užduotį – atnešti sutaupiusios po penkiasdešimt kiaušinių, taip pat liepta ūkininkams pririnkt arkliamėšlio. Kiekvienas parapijietis kokiu nors būdu prisidėjo prie statybos: kas darbu, kas lėšomis, kas atvežė medienos. Vikaras P. Dogelis važinėjo po parapiją ir rinko pinigus. Taip pat aukojo Amerikoje gyvenę parapijiečiai, aukos buvo renkamos ir visoje žemaičių vyskupijoje.
Darbais rūpinosi ir juos prižiūrėjo pats J. Katelė, nes nusimanė apie bažnyčios statybą: įgijo patirties, kai jam klebonaujant Zarasuose buvo statoma bažnyčia. Tik pasiligojęs nebegalėjo užlipti ant pastolių. Dėl lėšų stygiaus darbai su pertraukomis tęsėsi trylika metų. Pristigus pinigų kunigas skolinosi. Todėl mirdamas paliko vien skolas, kurioms grąžinti neužteko pinigų net išpardavus biblioteką, baldus ir visą užgyventą turtą. Darbai ypač sulėtėjo jam sunkiai susirgus ir 1908 m. mirus.
Po jo mirties išorės darbais rūpinosi naujasis klebonas Juozapas Budrikas, o vidaus – kunigas Kazimieras Mockus. Atsisakius rangovui J. Iliškai tęsti darbus, bokštus, grindis, langus, stogą ir įvairius apdailos darbus baigė kitas rangovas A. Bandomyras.
Panemunėlio bažnyčia – neogotikinis kūrinys: stebina formų grakštumas ir lengvumas, kylančios, besiveržiančios ir keliančios dvasią į dangų vertikalios linijos, smailios arkos, gausu bokštelių. Jaukumo bažnyčiai suteikia šešios medinės klausyklos ir trys mediniai altoriai, išpuošti vingriais drožiniais ir puikiai derantys prie vertikalių visos bažnyčios linijų. Didysis altorius su Šv. Juozapo statula centre, Šv. Petro ir Povilo statulomis šonuose ir Šv. Mergelės Marijos Lurdiškės statula viršuje, pastatytas parapijiečio J. Tūbelio lėšomis, moterų pusėj esantis Šv. Martyno altorius – Povilo šalčiaus lėšomis (beje, šio altoriaus Šv. Martyno paveikslas kaip ir vargonai, perkeltas iš senosios bažnytėlės). Dešinės navos gale esančiam Šv. Antano altoriui pastatyti visas santaupas paaukojo Marijona Bitininė Didžiajame kare Amerikos kariuomenėje žuvusio sūnaus atminimui, o pati nusenusi ėjo per kaimus ubagaudama.
Medinė sakykla irgi puikuojasi išgražinta drožiniais ir šventųjų evangelistų atvaizdais. Paslaptingos šviesos bažnyčią pripildo kuklūs vitražai. Kai kuriuos sudėjo pavieniai aukotojai (Izidorius Vaitoška, Marijona Bimbaitė, Panemunėlio dvaro tarnai), o vieną – Martiniškėlių sodžius. Šie vitražai, kaip ir visa bažnyčia, labai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, kai tris varpus okupantai išvežė į Rusiją ir Antrojo pasaulinio karo metais, kai apgriautas bokštas. Beje, Panemunėlio bažnyčios bokštas išskirtinis, nes tokio dvišakio bokšto neturi nei viena Lietuvos bažnyčia. Jis simbolizuoja Lietuvos – Lenkijos uniją.
Bažnyčią pašventino prelatas ir Lietuvos dainius Maironis, artimai bendravęs su Katele ir mėgęs svečiuotis Panemunėlyje bei čia kurti. Pašventinimas įvyko 1911 m. gegužės 8 d., o prieš trejus metus J. Katelė mirė irgi gegužės 8 d. Tai gražus sutapimas ir prasmingas paliudijimas, jog mirtis bejėgė ištrinti žmogaus paliktus pėdsakus. Tą  pačią dieną, šventinant bažnyčią, tarsi iš naujo prisikėlė  ir dvasios milžinas J. Katelė Panemunėlio žemėje. Ši žemė jam tapo Pažadėtąja Žeme, kurioje parapijiečių protui apšviesti jis steigė slaptas mokyklas, o sieloms išganyti statė bažnyčią.
Šv. Juozapo Globos bažnyčia – tai panemunėliečių bendro triūso rezultatas ir jų parapijos žadintojo, dvasinio gyvenimo „architekto“ Jono Katelės gulbės giesmė, visus apglėbusi Šventosios Dvasios sparnais ir sujungusi šventai tarnystei – artimui ir Dievui.