J. Katelė



KUNIGO ŠVIETĖJO JONO KATELĖS LABDAROS IR PARAMOS FONDAS




lt en

header

fotolia




Apie fondą

Naujienos

Fondo įstatai

Kunigo Jono Katelės biografija

Kunigo Jono Katelės švietėjiška veikla

Panemunėlio seniūnija

Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčia

Nuotraukų ir video galerija

Padėkos

Kontaktai


Kunigo Jono Katelės švietėjiška veikla


Carinė Rusija 19 a. antroje pusėje, užsimojusi iš lietuvių atimti lietuvybę, juos surusinti, steigė tik rusiškas mokyklas, draudė jose kalbėti lietuviškai net tarpusavyje, mokė skaityti ir rašyti tik rusiškai. Kunigas Jonas Katelė Panemunėlio parapijoje tais draudimų, rusų valdžios persekiojimų laikais išmokė parapijiečius skaityti ir rašyti lietuviškai. Per savo kunigystės metus šis kunigas savo parapijoje padarė tai, ko niekas nepadarė visoje Lietuvoje.
Kunigo nestabdė jokie sunkumai, kaip antai griūvantys klebonijos pastatai, neišprusę girtaujantys parapijiečiai bei nuolatinė Carinės Rusijos valdžios organų Lietuvoje kontrolė. Kunigo asmeninės savybės, tokios kaip: sąmoningas pasiaukojimas, noras dirbti su prispaustais ir vargstančiais bei noras jiems tarnauti, valios tvirtybė, įgimti organizatoriaus, stratego ir taktiko gabumai lėmė jo švietėjiškos veiklos laimėjimus bei Panemunėlio parapijos pažadinimą iš tamsumų.
Turėdamas aiškius tikslus bei nuoseklų savo veiklos įgyvendinimo būdą, jis suprato, jog vienam jam apšviesti ir ištraukti iš tamsybės liūno savo parapijiečių nepavyks; kunigas šiam tikslui įgyvendinti būrė bendražygių ratą. Pirmiausia išmokė ir paruošė būrį jaunuolių būsimų daraktorių, kurie vėliau darbavosi slaptose kaimo mokyklose. Kitas žingsnis buvo surasti drąsius ir patikimus ūkininkus, galinčius suteikti pastogę vaikams šviesti ir mokyti. Ir tokių geradarių atsirado: Meškėnuose – Jasiūnai, Šetekšnose – Strumskai, Tindžiuliuose – Pranckūnai, Viliuose – Buckai. Vėliau slaptas mokyklas jau buvo galima skaičiuoti dešimtimis visoje parapijoje.
Kadangi vadovėlių nebuvo, juos perrašinėjo ir pats kunigas, ir vargonininkas, ir kiti pagalbininkai. Vėliau jau spausdintus atnešdavo J. Katelės globojami knygnešiai. Iš jų kunigas supirkdavo vadovėlius ir dalydavo veltui. Mokymui pasitarnaudavo ir katekizmai, giesmynai, maldaknygės, kalendoriai. Kadangi rašalo nebuvo – klebonijoje jį gamindavo kibirais. Taip pat reikėjo plunksnakočių, popieriaus, žemėlapių. Ir vėl visu tuo pasirūpindavo rūpestingas slaptų mokyklų globėjas.
Jokiu būdu tokių stulbinančių rezultatų nebūtų pasiekta be toliaregiškų tikslų ir nuolatinio darbo. Taigi kunigas Jonas Katelė kūrė sistemą neturėdamas jokio slapto pavyzdžio: pats sudarė programą, nurodančią ko ir kurioje klasėje mokyti. Mokėsi suaugę ir vaikai, vieni mokyklą lankė tris metus, tačiau dauguma – septynerius, o kai kurie net keliolika metų. Vieni išmokdavo tik skaityti, rašyti ir skaičiuoti, kiti mokėsi istorijos, geografijos, kalbų (priklausė nuo gabumų ir noro toliau mokytis gimnazijoje). Mokslas kaimuose trukdavo nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario, bet nenutrūkdavo ir vasarą – persikeldavo į kleboniją, jos kiemą, sodą, šventorių, špitolę. Tada jam mokyti padėdavo buvę mokiniai, studentai, dukterėčios, sunėnai, vikarai zakristijonai, vargonininkai. O žiemą pats kunigas kas savaitę aplankydavo kiekvieną slaptą mokyklą, tikrindavo, ko vaikai išmokę ir užduodavo, ką turės išmokti kitą savaitę. Žodžiu, visa parapija virto viena nepaliaujamai veikiančia mokykla; mokantys mokė nemokančius, mokytojai – mokinius, tėvai – vaikus, vaikai – tėvus, seneliai – vaikaičius, broliai ir seserys – vieni kitus.
Mokymas ir mokymasis įgijo platų mąstą kaip nei vienoje Lietuvos parapijoje, o J. Katelė tapo visų slaptų parapijos mokyklų vadovu ir pats mokydavo išnaudodamas kiekvieną progą; kalėdodamas, aplankęs ligonį, netgi gulėdamas ligos patale tikrino jį lankančių vaikų prirašytus lapus. Jam nesvarbu buvo, kada ir kur mokyti: svarbiausia – mokytis.
Kad geriau suvoktumėm, kokių stulbinančių rezultatų pasiekta, turim prisiminti, kokiomis sąlygomis dirbta ir siekta tikslo. Didžiausias ir pavojingiausias priešas buvo rusų valdžia, kuri persekiojo mokytojus, grasino kalėjimu ir tremtimi į Sibirą. Ūkininkus, priglaudusius mokyklas, baudė trijų šimtų rublių suma, persekiojo ir mokinius. Netgi Moškėnų mokytojos E. Ranonytės brolis, sodžiaus seniūnas, suplėšė vadovėlius, išvaikė mokinius bijodamas valdžios bausmių.
O J. Katelės žingsnius budriai sekė Panemunėlio rusiškos mokyklos mokytojas Kreinesas, vėliau – Majevskis. Buvo ir daugiau šnipų ir agentų. Uolusis mokytojas kartą buvo sučiuptas sodžiuje vaikus bemokantis, o kitą kartą klebonijoje rasta lietuviškų knygų. Apie jo veiklą buvo pranešta Kauno generalgubernatoriui, jo korespondenciją tikrino pats Panemunėlio stoties viršininkas Veresovas. Tačiau J. Katelė mokėjo gudragalviškai išsisukti: apgauti, papirkti, jei reikia, pavaišinti. Kas mėnesį pašto viršininkui duodavo 10 rublių kyšį, o vėliau su juo netgi „susidraugavo“: Veresovas apgindavo švietėją, klebonijoje buvo priimamas kaip svečias.
Geri klebono pagalbininkai švietimo darbe buvo vikarai A. Štombergas, P. Dogelis, K. Perekšlis. Tačiau kiti akivaizdžiai stengėsi išsisukti, jiems labiau patiko savi malonumai: vaišės iki paryčių, kortavimas, žvejyba ar čiuožinėjimas ant ledo. Bet skaudžiausi buvo kitų parapijų kunigų užsipuolimai, kad patiems nereikėtų dirbti sunkaus švietimo darbo. Vieną kartą dėl slapto mokymo Rokiškyje po atlaidų užsipultas Rokiškio klebono, J. Katelė išvažiavo skaudžiai įsižeidęs ir neatsisveikinęs.
Kliūčių buvo per akis, bet jos negalėjo sustabdyti stiprios valios ir atkaklios asmenybės, kuri tamsų bažnytkaimį pavertė tikra kultūros sostine Rytų Aukštaitijoje. Panemunėlis kaip magnetas traukė šviesiausius iš šviesiausių to meto Lietuvos žmones – netgi rašytojus, profesorius, žymiausius veikėjus. 19 a. pabaigoje – Panemunėlio parapijoje knygnešių atnešta knyga – įprastas reiškinys, o skaitantis sodietis – didžiausia vertybė. Čia paprasti žmonės tapo aktoriais ir vaidino paprastiems žmonėms. Klebonijoje vyko kameriniai koncertai. Slapta mokykla pasidarė būsimų Lietuvos inteligentų kalve.
Šis kunigas varė vagą niekieno neartame dirvone. Pats nesustojo, ėjo pirmas ir rodė kelią. O paskui jį į mokslą ir pažangą ėjo parapija. Buvo visa galva aukštesnis už kitus, todėl iš tolo matomas ir girdimas, visus traukė savo vidine jėga, pulsuojančia energija, asmeniniu pavyzdžiu.



© 2018 Visos teisės saugomos Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo