|
|
Kunigo Jono Katelės švietėjiška veikla
Carinė Rusija 19 a. antroje pusėje, užsimojusi iš
lietuvių atimti
lietuvybę, juos surusinti, steigė tik rusiškas mokyklas, draudė jose
kalbėti lietuviškai net tarpusavyje, mokė skaityti ir rašyti tik
rusiškai. Kunigas Jonas Katelė Panemunėlio parapijoje tais draudimų,
rusų valdžios persekiojimų laikais išmokė parapijiečius skaityti ir
rašyti lietuviškai. Per savo kunigystės metus šis kunigas savo
parapijoje padarė tai, ko niekas nepadarė visoje Lietuvoje.
Kunigo nestabdė jokie sunkumai, kaip antai griūvantys klebonijos
pastatai, neišprusę girtaujantys parapijiečiai bei nuolatinė Carinės
Rusijos valdžios organų Lietuvoje kontrolė. Kunigo asmeninės savybės,
tokios kaip: sąmoningas pasiaukojimas, noras dirbti su prispaustais ir
vargstančiais bei noras jiems tarnauti, valios tvirtybė, įgimti
organizatoriaus, stratego ir taktiko gabumai lėmė jo švietėjiškos
veiklos laimėjimus bei Panemunėlio parapijos pažadinimą iš tamsumų.
Turėdamas aiškius tikslus bei nuoseklų savo veiklos įgyvendinimo būdą,
jis suprato, jog vienam jam apšviesti ir ištraukti iš tamsybės liūno
savo parapijiečių nepavyks; kunigas šiam tikslui įgyvendinti būrė
bendražygių ratą. Pirmiausia išmokė ir paruošė būrį jaunuolių būsimų
daraktorių, kurie vėliau darbavosi slaptose kaimo mokyklose. Kitas
žingsnis buvo surasti drąsius ir patikimus ūkininkus, galinčius
suteikti pastogę vaikams šviesti ir mokyti. Ir tokių geradarių
atsirado:
Meškėnuose Jasiūnai, Šetekšnose Strumskai, Tindžiuliuose
Pranckūnai, Viliuose Buckai. Vėliau slaptas mokyklas jau buvo galima
skaičiuoti dešimtimis visoje parapijoje.
Kadangi vadovėlių nebuvo, juos perrašinėjo ir pats kunigas, ir
vargonininkas, ir kiti pagalbininkai. Vėliau jau spausdintus atnešdavo
J. Katelės globojami knygnešiai. Iš jų kunigas supirkdavo vadovėlius ir
dalydavo veltui. Mokymui pasitarnaudavo ir katekizmai, giesmynai,
maldaknygės, kalendoriai. Kadangi rašalo nebuvo klebonijoje jį
gamindavo kibirais. Taip pat reikėjo plunksnakočių, popieriaus,
žemėlapių. Ir vėl visu tuo pasirūpindavo rūpestingas slaptų mokyklų
globėjas.
Jokiu būdu tokių stulbinančių rezultatų nebūtų pasiekta be toliaregiškų
tikslų ir nuolatinio darbo. Taigi kunigas Jonas Katelė
kūrė sistemą
neturėdamas jokio slapto pavyzdžio: pats sudarė programą, nurodančią ko
ir kurioje klasėje mokyti. Mokėsi suaugę ir vaikai, vieni mokyklą lankė
tris metus, tačiau dauguma septynerius, o kai kurie net keliolika
metų. Vieni išmokdavo tik skaityti, rašyti ir skaičiuoti, kiti mokėsi
istorijos, geografijos, kalbų (priklausė nuo gabumų ir noro toliau
mokytis gimnazijoje). Mokslas kaimuose trukdavo nuo vėlyvo rudens iki
ankstyvo pavasario, bet nenutrūkdavo ir vasarą persikeldavo į
kleboniją, jos kiemą, sodą, šventorių, špitolę. Tada jam mokyti
padėdavo buvę mokiniai, studentai, dukterėčios, sunėnai, vikarai
zakristijonai, vargonininkai. O žiemą pats kunigas kas savaitę
aplankydavo kiekvieną slaptą mokyklą, tikrindavo, ko vaikai išmokę ir
užduodavo, ką turės išmokti kitą savaitę. Žodžiu, visa parapija virto
viena nepaliaujamai veikiančia mokykla; mokantys mokė nemokančius,
mokytojai mokinius, tėvai vaikus, vaikai tėvus, seneliai
vaikaičius, broliai ir seserys vieni kitus.
Mokymas ir mokymasis įgijo platų mąstą kaip nei vienoje Lietuvos
parapijoje, o J. Katelė tapo visų slaptų parapijos mokyklų vadovu ir
pats mokydavo išnaudodamas kiekvieną progą; kalėdodamas, aplankęs
ligonį, netgi gulėdamas ligos patale tikrino jį lankančių vaikų
prirašytus lapus. Jam nesvarbu buvo, kada ir kur mokyti: svarbiausia
mokytis.
Kad geriau suvoktumėm, kokių stulbinančių rezultatų pasiekta, turim
prisiminti, kokiomis sąlygomis dirbta ir siekta tikslo. Didžiausias ir
pavojingiausias priešas buvo rusų valdžia, kuri persekiojo mokytojus,
grasino kalėjimu ir tremtimi į Sibirą. Ūkininkus, priglaudusius
mokyklas, baudė trijų šimtų rublių suma, persekiojo ir mokinius. Netgi
Moškėnų mokytojos E. Ranonytės brolis, sodžiaus seniūnas, suplėšė
vadovėlius, išvaikė mokinius bijodamas valdžios bausmių.
O J. Katelės žingsnius budriai sekė Panemunėlio rusiškos mokyklos
mokytojas Kreinesas, vėliau Majevskis. Buvo ir daugiau šnipų ir
agentų. Uolusis mokytojas kartą buvo sučiuptas sodžiuje vaikus
bemokantis, o kitą kartą klebonijoje rasta lietuviškų knygų. Apie jo
veiklą buvo pranešta Kauno generalgubernatoriui, jo korespondenciją
tikrino pats Panemunėlio stoties viršininkas Veresovas. Tačiau J.
Katelė mokėjo gudragalviškai išsisukti: apgauti, papirkti, jei reikia,
pavaišinti. Kas mėnesį pašto viršininkui duodavo 10 rublių kyšį, o
vėliau su juo netgi susidraugavo: Veresovas apgindavo švietėją,
klebonijoje buvo priimamas kaip svečias.
Geri klebono pagalbininkai švietimo darbe buvo vikarai A. Štombergas,
P. Dogelis, K. Perekšlis. Tačiau kiti akivaizdžiai stengėsi išsisukti,
jiems labiau patiko savi malonumai: vaišės iki paryčių, kortavimas,
žvejyba ar čiuožinėjimas ant ledo. Bet skaudžiausi buvo kitų parapijų
kunigų užsipuolimai, kad patiems nereikėtų dirbti sunkaus švietimo
darbo. Vieną kartą dėl slapto mokymo Rokiškyje po atlaidų
užsipultas
Rokiškio klebono, J. Katelė išvažiavo skaudžiai įsižeidęs ir
neatsisveikinęs.
Kliūčių buvo per akis, bet jos negalėjo sustabdyti stiprios valios ir
atkaklios asmenybės, kuri tamsų bažnytkaimį pavertė tikra kultūros
sostine Rytų Aukštaitijoje. Panemunėlis kaip magnetas traukė
šviesiausius iš šviesiausių to meto Lietuvos žmones netgi rašytojus,
profesorius, žymiausius veikėjus. 19 a. pabaigoje Panemunėlio
parapijoje knygnešių atnešta knyga įprastas reiškinys, o skaitantis
sodietis didžiausia vertybė. Čia paprasti žmonės tapo aktoriais ir
vaidino paprastiems žmonėms. Klebonijoje vyko kameriniai koncertai.
Slapta mokykla pasidarė būsimų Lietuvos inteligentų kalve.
Šis kunigas varė vagą niekieno neartame dirvone. Pats nesustojo, ėjo
pirmas ir rodė kelią. O paskui jį į mokslą ir pažangą ėjo parapija.
Buvo visa galva aukštesnis už kitus, todėl iš tolo matomas ir girdimas,
visus traukė savo vidine jėga, pulsuojančia energija, asmeniniu
pavyzdžiu.
|