Kunigo švietėjo Jono Katelės biografija

Jonas Katelė – Lietuvos kunigas, švietėjas, daraktorius draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo ir slaptų lietuviškų mokyklų organizatorius. Gimė 1831 m. sausio 13 d. Suvainiškiuose Kupiškio vlsč. Mirė 1908 m. gegužės 21 d. Palaidotas Panemunėlyje. 1855 m. baigęs Varnių kunigų seminariją, kuriai tuo metu vadovavo M.Valančius, Jonas Katelė 1856 – 1872 m. kunigavo Naujamiestyje, 1861 m. tik vieną mėnesį Dusetose, 1861 – 1872 m. Zarasuose, nuo 1872 m. iki 1908 m. Panemunėlyje. Zarasuose Jonas Katelė rado gerą seminarijos draugą Mykolą Skorupskį, tuometinį bažnyčios kleboną. Jie ranka rankon su klebonu dirbo parapijoje. Reikėjo daug ką sutvarkyti, nes Zarasai nebuvo toks mažas miestelis, reikėjo ir bažnyčios remonto darbus atlikti, gavę M. Valančiaus raštą, kuris ragino steigti slaptas lietuviškas mokyklas sodžiuose, bajorus – padėti materialiai, J. Katelė su M. Skorupskiu ėmėsi švietimo darbo, tačiau užklupus istoriniams įvykiams, Didžiajam 1863–1864 m. sukilimui prieš rusų valdžią, Zarasai gyveno aktyvaus pasipriešinimo Rusijai nuotaikomis. Be to, švietimo skatinimui trukdė ir bajorų abejingumas. Zarasams tapus vienu iš maištininkų epicentru, įsteigtas Zarasų sukilėlių komitetas, kurio nariu taip pat buvo ir Jonas Katelė. Numalšinus sukilimą, jis tuo metu išgyveno šiurpius sukilimo padarinius. Zarasuose buvo pastatytos kartuvės, miesto kalėjimas pilnas sukilimo dalyvių. Jonas Katelė lankė juos, klausė paskutinių išpažinčių, labai sielvartavo. Jis buvo šiurpių egzekucijų liudininku, matė ir girdėjo apie sukrečiančius ištisų sodžių ištrėmimus, o likę sukilėlių artimieji buvo persekiojami, drausta vilkėti gedulo drabužius, viešai melstis už žuvusiuosius, statyti jiems paminklus. Taip pat J. Katelei teko išgyventi Obelių, Dusetų, Anykščių ir Svėdasų klebonų ištrėmimą bei savo gero draugo M. Skorupskio tremtį. Po to, Jonas katelė tapo Zarasų klebonu, stengėsi palaikyti ryšį su paprastais žmonėmis, atlikti dvasininko pareigas ir kiek įmanoma užsiimti švietimo darbu. Išgyvenęs visus šiuos kraupius įvykius 1872 m. Jonas Katelė iškeliamas į menkutę ir apleistą Panemunėlio parapiją, kaip už bausmę dėl jo veiklos Zarasuose, norint palaužti jo maištingą dvasią, tačiau J. Katelei tai nebuvo nei bausmė, nei pažeminimas. Kunigas Jonas Katelė, atvykęs į Panemunėlio parapiją, tvirtai ėjo lietuvybės keliu ir vedė kitus: kaimuose steigė slaptas lietuviškas mokyklas ir jas kontroliavo, iš gabesnių mokinių ruošė daraktorius. Pats mokė vaikus klebonijoje. Rūpinosi mergaičių švietimu. Organizavo knygnešių tinklą draudžiamajai lietuviškai spaudai platinti. Rėmė lietuviškų vadovėlių leidimą, slaptos lietuvių švietimo draugijos „Žvaigždė“ rengiamus vaidinimus, J. Katelei klebonaujant Panemunėlio parapijoje buvo sukurtas ir pastatytas pirmasis lietuviškas spektaklis “Nepadėjus ner ko kasti“. Šis vaidinimas davė pradžią tolesnei teatrinei veiklai. Taip pat J. Katelė bendradarbiavimo bei rašė straipsnius laikraščiuose ir žurnaluose „Przgląd Katolicki“, „Slowo“ ir „Tygodnik Powszechny“. Parašė Antano Strazdo biografiją (Tygodnik Powszechny,1877, Nr. 30, perspausdinta „Aušroje“ 1833 m. Nr. 8/10). Taip pat gavo leidimą naujai bažnyčiai statyti, pats rūpinosi statybomis ir jas prižiūrėjo, kadangi turėjo patirties iš praleistų kunigavimo metų Zarasuose. Jam klebonaujant Panemunėlio parapijoje buvo įžiebtas naujas lietuvybės centras Lietuvoje. Neeilinio, išsilavinusio, mokėjusio 4 kalbas kunigo paprastumas, svetingumas ir erudicija traukė šviesiausius Lietuvos protus: J. Basanavičių, A. Smetoną, J. Jablonskį, P. Matulionį, M. Riomerį, A. Jakštą – Dambrauską, Maironį, A. Vienažindį, J. Tumą – Vaižgantą. „Jis buvo Dievo ir žmonių mylimas, jojo atminimas palaimintas,“ – toks gražus užrašas ant paminklinio kryžiaus, pastatyto Rokiškio dekanato Panemunėlio parapijos kunigui švietėjui Jonui Katelei.